Sabri BAJGORA  www.bajgora.com

 

TEFSIRI NĖ KOHĖN E TABIINJVE

Frytet e mėsimeve tė ashabėve do tė pėrcillen edhe tek gjenerata e tabiinjve, sepse ēlirimet e mėdha islame qė u bėnė nė kohėn e katėr hulefai-rrashidinėve, bėnė qė shumė prej ashabėve tė njohur tė shpėrndaheshin gjithandej nė provincat e reja islame, dikush si mėkėmbės, tė tjerė si ministra e kėshillėtarė e disa si mėsues tė fesė. Meqenėse shumė joarabė nė kėto vende tė reja islame kishin pranuar Islamin, ndihej nevojė e madhe pėr sqarimin e dispozitave fetare, po edhe pėr sqarimin dhe komentimin e ajeteve kuranore, nė mėnyrė qė njerėzit tė mos binin nė lajthitje nė ēėshtjet e fesė.

Disa prej atyre ashabėve qė jetuan nė vende tė ndryshme, themeluan shkolla tė veēanta tė tefsirit. Kėshtu shohim qė nė Mekė u shquan nxėnėsit e shkollės sė Ibni Abbasit, nė Irak (Kufė) nxėnėsit e shkollės sė Abdullah ibn Mes’udit, kurse nė Medinė nxėnėsit e shkollės sė Ubejj bin Ka’bit.[1]

Kėta ashabė tė Resulullahut mėsimet e marra nga i Dėrguari i Allahut, i pėrcollėn besnikėrisht deri tek tabiinjtė, kėshtu qė shumė prej nxėnėsve tė kėtyre tefsirologėve mė eminentė tė Islamit, u bėnė edhe vetė tė njohur pėr njohuritė e mėdha tė tefsirit, dhe transmetimet e tyre ende sot e kėsaj dite pėrcillen nėpėr librat e tefsirit.

Shumė prej kėtyre tabiinjve u bėnė dijetarė tė mėdhenj, kėshtu qė edhe shumė ashabė merrnin mėsime prej tyre, ose porositnin qė tė merrej dituria prej tyre. Nė lidhje me kėtė kemi prononcimin e Ibn Abbasit- mufessiri mė i famshėm nga ashabėt, duke i thėnė popullit tė Mekės: “Pėrse jeni tubuar rreth meje kur nė mesin tuaj keni Atain?” E Atai ishte njė prej nxėnėsve tė mėdhenj tė Ibn Abbasit nga gjenerata e tabiinjve. Ose kemi rastin kur Abdullah ibn Omeri shpesh kėrkonte mendimin e tabiiut Seid bin Musejjebit, lidhur me disa ēėshtje.[2]

 

Kush konsiderohet tabi’i

Dijetarėt qė u morėn me kėtė ēėshtje, gjatė pėrkufizimit tė statusit tė tabiinjve, dhanė edhe definicionin e qartė se kush mund tė konsiderohet tabi’i.

Hatib el Bagdadiu thotė: “Ai qė ka shoqėruar tė paktėn njė ashab, quhet tabi’i”[3]

Ibn Kethiri nė lidhje me kėtė thotė: “Tabi’i konsiderohet ai qė ka shoqėruar njė ashab, dhe nuk mjafton qė ta marrė kėtė status vetėm nėse e ka parė atė ashab, nė dallim tė statusit tė ashabėve, tė cilėve pėr ta marrė kėtė epitet, u ka mjaftuar vetėm ta kishin parė Pejgamberin a.s…”[4].

Mirėpo, megjithatė, shumica dėrrmuese e dijetarėve thonė se tabi’i konsiderohet ai qė vetėm ka parė njė ashab dhe ka transmetuar prej tij, edhe nėse nuk e ka shoqėruar.

Hakimi thotė: “Tabi’i ėshtė ai qė ka takuar ndonjė ashab, qė ka transmetuar prej tij edhe nėse nuk e ka shoqėruar.”[5]

 

Vlera e tabiinjve si gjeneratė

Nė lidhje me vlerėn dhe gradėn e tabiinjve, El Iraki thotė: “I Dėrguari i Allahut ka dhėnė shenjė pėr ashabėt dhe pėr tabiinjtė, kur ka thėnė: “I lumi ai qė mė sheh mua dhe mė beson, dhe i lumi ai qė sheh atė qė mė ka parė mua”[6].

Sidoqoftė, vlera dhe grada e tabiinjve ėshtė e pakontestueshme, duke marrė parasysh vlerėsimin e lartė pėr ta edhe nga ana e Pejgamberit a.s., kur thotė: “Gjenerata mė e mirė ėshtė gjenerata ime (ashabėt), pastaj ata qė vijnė pas tyre (tabiinjtė) dhe pastaj ata qė vijnė pas tyre (tebei tabiinjtė).”[7]

 

VLERA E TRANSMETIMEVE TĖ TEFSIRIT NGA TABIINJTĖ

Nė mesin e dijetarėve hasim nė mospajtime rreth faktit nėse komentimet e tefsirit nga tabiinjtė, duhet tė pranohen apo jo si argumente tė pakontestueshme, nėse nuk ceket se ai komentim i tabiinjve ka bazė nė fjalėt e Muhammedit a.s. ose tė ndonjėrit prej ashabėve?

Kėshtu shohim se njė grup prej tyre janė kategorikė nė qėndrimin se fjalėt e tabiinjve nuk mund tė merren si argument, sepse ata thjesht nuk kanė qenė dėshmitarė tė drejtpėrdrejtė tė Shpalljes sė Kur’anit, dhe kjo nėnkupton faktin se ata edhe mund tė gabojnė nė tė komentuarit e drejtė tė kuptimit tė synuar tė ndonjė ajeti.

Fakt tjetėr ėshtė se edhe drejtėsia dhe forca argumentuese e tabiinjve, nė dallim me atė tė ashabėve, nuk precizohet me ndonjė normė tė veēantė.

Ibni Tejmije thotė: “Ka thėnė Shu’beh bin Haxhaxhi dhe tė tjerėt: “Fjalėt e tabiinjve nuk merren si argument, prandaj si mund tė konsiderohen ato si argument nė tefsir?! Kjo do tė thotė se dikush mund tė ketė mendim tė kundėrt nga ata, prandaj edhe fjalėt e tabiinjve nuk mund tė konsiderohen si tė paprekshme. Por megjithatė, kjo ndryshon vetėm nėse tė gjithė tabiinjtė janė unikė rreth njė ēėshtjeje tė caktuar, kėshtu qė nė kėtė rast jemi tė detyruar ta marrim atė si tė saktė e tė pranueshme.”[8]

Imam Ebu Hanifja, nė lidhje me vlerėn e transmetimit nga tabiinjtė, ka thėnė: “Ē’ka ardhur nga i Dėrguari i Allahut, e pranojmė pa diskutim, ē’ka ardhur nga ashabėt, i zgjedhim transmetimet, t’i marrim ose jo, kurse ē’ka ardhur nga tabiinjtė, ata janė njerėz (burra) dhe ne jemi njerėz (burra).”[9]

Nė anėn tjetėr, shumica e mufesirėve janė tė mendimit se fjalėt e tabiinjve nė tefsir, mund tė merren si argument, sepse ata nė tė shumtėn e rasteve, transmetimet i kanė dėgjuar nga ashabėt, e kėta janė tė pakontestueshėm nė argumentim.

Imam Ahmed ibn Hanbeli nė lidhje me kėtė ēėshtje ka dy mendime, nė njėrin transmetimet nga tabiinjtė i pranon si argument, kurse nė njė tjetėr nuk i pranon, ndėrsa Ibni Kethiri ka thėnė: “Nėse tabiinjtė janė unikė rreth njė ēėshtjeje, atėherė kėtė e marrim si argument, e nėse nuk janė unikė, atėherė, jo.” [10]

Megjithatė, mendimi nė tė cilin mbėshtetemi ne lidhur me kėtė ēėshtje, ėshtė se tefsiri (komentimet) i tabiinjve mund tė merret si argument vetėm nėse paraprakisht i plotėson kėto kushte:

1.        Nėse transmetimet nga ndonjė tabi’i janė tė sferės nė tė cilėn nuk ka vend pėr mendim personal e as pėr ndonjė ixhtihad;

2.        Qė ky tabi’i tė mos jetė prej atyre qė janė tė njohur pėr transmetimet e marra nga pjesėtarėt e Ehli Kitabit, dhe

3.        Nėse tė gjithė tabiinjtė janė unikė dhe kompaktė rreth njė ēėshtjeje tė caktuar, atėherė jemi tė detyruar ta marrim atė si tė saktė e tė pranueshme.[11]

 

BURIMET E TEFSIRIT NĖ KOHĖN E TABIINJVE

Komentatorėt e Kur’anit nga tabiinjtė gjatė komentimit tė tyre tė Librit tė Allahut, u mbėshtetėn mbi kėto burime:

1.        Kometimet qė gjenden nė vetė Kur’anin fisnik, ku disa ajete janė komentuese (sqaruese) tė disa tė tjerave.

2.        Komentimet e Resulullahut s.a.v.s., tė cilat i pėrcollėn ashabėt besnikėrisht deri tek tabiinjtė.

3.        Komentimet nga vetė ashabėt, qė i bėnė Kur’anit, ose disa ajeteve kuranore.

4.        Transmetimet (rrėfimet) e ndryshme qė tabiinjtė i morėn nga pasuesit e librave tė shenjtė tė mėparshėm (Ehli Kitab), dhe

5.        Komentimet qė buronin nga vetė ixhtihadi i tabiinjve gjatė studimeve qė i bėnin Librit tė Allahut.[12]

 

Gjendja e Tefsirit nė kohėn e tabiinjve

- Nė kohėn e tabiinjve u shfaqėn pėr herė tė parė transmetimet e shkruara nga tefsiri,[13] siē ėshtė rasti i tefsirit tė Muxhahidit.

- Gjatė kohės sė tyre u shtuan mospajtimet nė tė kuptuarit e disa ajeteve kuranore.

- Nė kėtė gjeneratė u shfaqėn edhe disa mospajtime medhhebiste pėr disa ajete. P.sh. njė mospajtim tė tillė e hasim ndėrmjet Katades dhe Hasen el Basriut.

- Nė kėtė periudhė u shfaq pėr herė tė parė tefsiri pėr secilin ajet kuranor.[14]

- Tefsiri u tubua si njė shkencė e veēantė dhe e ndarė tash plotėsisht nga Hadithi.

- Nė kėtė kohė, u shtuan transmetimet e marra nga beni-israilėt, tė cilėt e kishin pranuar Islamin, ca prej tyre vetėm formalisht, dhe ky ishte njė gabim i rėndė qė do t’u kushtonte shtrenjtė edhe shumė gjeneratave islame tė mėvonshme, derisa ato nuk u demaskuan nė tėrėsi. [15]

 

SHKOLLAT E TEFSIRIT NĖ KOHĖN E TABIINJVE

Ashtu sikur u dalluan pėr njohuritė e tyre rreth komentimit tė librit tė Allahut disa nga ashabėt, po ashtu edhe gjenerata vijuese pas tyre, ajo e tabiinjve, pati dijetarė tė shquar nė kėtė lėmė.[16]

Kėta morėn mėsimet e drejtpėrdrejta nga ashabėt tė cilėt i kishin dėgjuar ato gojarisht nga Resulullahu s.a.v.s. dhe i pėrcollėn besnikėrisht deri tek gjenerata tjetėr-tabiinjtė, e kėta ua pėrcollėn atyre qė erdhėn pas tyre.

Ndėr ashabėt mė tė mėdhenj qė themeluan shkolla tė tefsirit, nga tė cilat dolėn nxėnės qė mė vonė do tė bėheshin dijetarė tė famshėm e me nam, do tė pėrmendnim Abdullah Ibn Abbasin nė Mekė, Abdullah Ibn Mes’udin nė Kufė, Ubejj bin Ka’bin nė Medinė, Ebu Derdanė dhe Temin ed-Dariun nė Sham, Amr Ibn Asin nė Egjipt dhe Muadh bin Xhebelin e Ebu Musa el Esh’ariun nė Jemen.

Tani, shkurtimisht do tė flasim pėr secilėn nga kėto shkolla, pėrfaqėsuesit mė eminentė tė tyre dhe do tė japim biografitė e shkurtra tė mė tė njohurve.

 

SHKOLLA E IBN ABBASIT NĖ MEKĖ

Pa dyshim, nxėnėsit e kėsaj shkolle tė tefsirit ishin mė tė shquarit dhe bartės tė flamurit tė dijes tek gjenerata e tabiinjve. Ėshtė shumė e logjikshme qė ishin mė tė njohurit, sepse mėsues i tyre ishte kush tjetėr pos Ibn Abbasit tė famshėm, komentatorit tė madh tė Kur’anit, dhe detit tė dijes tė kėtij Ymeti.

Ibni Tejmije thotė: “Njerėzit mė tė dijshėm nė tefsir, ishin banorėt (dijetarėt) e Mekės, sepse ishin nxėnės tė Ibn Abbasit…”

Dijetarėt mė tė dalluar qė dolėn nga shkolla e tefsirit tė Ibn Abbasit, janė: Muxhahid bin Xheber, Seid bin Xhubejr, Ikreme, Ata’ė bin Ebi Rebah dhe Tavus bin Kejsani.

 

1. Muxhahid bin Xheber

Ky ėshtė Muxhahid bin Xheber el Mekki. U lind nė vitin 21 h. nė kohėn e sundimit tė Omerit r.a. Vdiq nė Mekė nė vitin 104 h.[17] Ėshtė ndėr mė tė sigurtėt nė transmetimet nga Ibn Abbasi. Ishte imam i vėrtetė, i besueshėm dhe i devotshėm. Nė transmetimet e tij nė tefsir janė mbėshtetur Imam Shafiu, pastaj Buhariu nė Sahihun e tij e tė tjerė.

Muxhahidi ishte mė i dijshmi pėr tefsirin nė kohėn e tij. Thuhet tė ketė thėnė: “Tri herė e kam kaluar Kur’anin fund e krye para Ibni Abbasit, duke u ndalur nė secilin ajet dhe duke e pyetur pėr kė ka zbritur dhe si ka zbritur?”.[18]

Meqenėse kishte diapazon tė madh tė dijes nė tefsir, ishte e natyrshme qė edhe shumė prej dijetarėve tė mėvonshėm tė mbėshteteshin nė tė. Sufjan eth-Thevriu pėr tė ka thėnė: “Nėse tė vjen ndonjė transmetim nė tefsir nga Muxhahidi, atėherė ai do tė tė mjaftojė”, ndėrsa Imam Dhehebiu thotė: “I gjithė Ymeti janė kompaktė se Muxhahidi ishte imam, dhe se me mendimet e tij mund tė argumentohet. Imamėt e 6 librave tė mėdhenj (tė hadithit) kanė transmetuar (nxjerrė) transmetime prej tij”.[19]

Muxhahidi, pėrveē prej Ibn Abbasit, ka transmetuar edhe prej ashabėve tė tjerė, si Abdullah ibn Umeri, Ebu Hurejre, Abdullah bin Amri etj. Prej tij kanė transmetuar shumė tabiinj dhe tebei tabiinj.

Muxhahidi njihet si njėri ndėr komentatorėt e parė qė gjatė komentimit tė ndonjė ajeti pėrdorte edhe anėn logjike, duke i dhėnė mendjes nganjėherė hapėsirė tė tepruar. Nė tefsirin e Ibn Xherir et-Taberiut shpesh mund tė hasim komentime nga Muxhahidi. F.v., kur Taberiu komenton ajetet 22-23 tė kaptinės El-Kijame: “Atė ditė do tė ketė fytyra tė shkėlqyera qė Zotin e tyre e shikojnė”, sjell njė transmetim nga Muxhahidi se fjala “nadhire” nuk ka tė bėjė me shikim-tė pamė, por me pritje tė shpėrblimit, do tė thotė, sipas tij e ka kuptimin “intidhar-pritje”.[20]

S’do mend se ky mendim i Muxhahidit do t’i shėrbente me vonė Mu’teziles si njė mbėshtetje-alibi e fortė nė lidhje me mendimin e tyre rreth pamundėsisė pėr tė parė Allahun xh.sh. nė Ahiret.

Transmetohet nga djali i Muxhahidit tė ketė thėnė: “Njė njeri i tha babait tim: “A ti qenke ai qė po e komenton Kur’anin sipas mendjes sate? Muxhahidi qau me ngashėrim, e pastaj iu drejtua atij qė e pyeti: “Unė sipas teje qenkam guximtar!, por po tė betohem se kėto komentime i kam marrė nga mė shumė se dhjetė ashabė tė Pejgamberit a.s.”[21]

Kėso mendimesh tė Muxhahidit dhe shoqėrimi i tij me disa ish-pjesėtarė tė Ehli Kitabit, kanė shtyrė disa dijetarė qė, megjithė dėshmitė pėr devotshmėrinė, drejtėsinė dhe besnikėrinė e tij nė transmetime, prapėseprapė tė shprehin rezerva ndaj tij. Por kjo megjithatė nuk e zbeh aspak emrin dhe pozitėn e Muxhahidit nė tefsir, sepse pyetjet qė ai u bėnte Ehli Kitabit, kishin tė bėnin nė njė sferė tė lejuar, normat e sė cilės i kishte pėrcaktuar vetė i Dėrguari i Allahut .

Tefsiri i Muxhahidit, i cili pėr shumkėnd ka qenė i panjohur, ėshtė botuar nė Bejrut nga Shtėpia botuese “El Menshurat el Ilmijje”, mjerisht pa vitin e botimit, po sigurisht duhet tė jetė nė fillim tė viteve 90 tė shekullit XX, meqenėse kopja elektronike e kėtij tefsiri, ka kohė qė qarkullon nė mesin e dashamirėve tė fjalės sė shkruar islame, kudo nė botė. Nė kėtė tefsir janė tubuar pothuaj tė gjitha komentimet e Muxhahidit, tė pėrcjella nga mufesirėt e mėhershėm, duke filluar qė nga Taberiu e mė vonė. Ėshtė botuar nė 2 vėllime.

 

2. Seid bin Xhubejr

Ky ėshtė Ebu Muhammed Seid bin Xhubejr bin Hisham el Esedij. Me prejardhje ishte nga Etiopia. Arriti shumė prej ashabėve dhe mori mėsime prej tyre, mbi tė gjithė prej Ibn Abbasit dhe Abdullah ibn Mes’udit.

Ishte prej tabiinjve mė tė mėdhenj nė dije, si dhe imam i tyre. Arriti famė tė madhe nė Tefsir, nė Hadith dhe nė Fikh. U shoqėrua shumė me Ibn Abbasin dhe prej tij mori mėsimet nė Kur’an dhe nė tefsir. Ishte njohės shumė i mirė i kiraeteve, tė cilat i mori nga shumė ashabė tė njohur.

Duke iu drejtuar disa banorėve tė Kufės, qė kishin ardhur nė Mekė pėr ta konsultuar pėr disa ēėshtje, Ibn Abbasi u kishte thėnė: “A nuk ėshtė nė mesin tuaj Ibn Ummi Dehma’ė?”- (aludonte nė Seid bin Xhebejrin).”[22]

Ismail bin Abdulmelik ka thėnė pėr tė: “Seid bin Xhubejri ishte imam yni nė muajin e Ramazanit. Ai njė natė na lexonte me kiraetin e Abdullah ibn Mes’udit, tjetrėn natė me kiraetin e Zejd bin Thabitit, tjetrėn me kiraetin e njė ashabi tjetėr, e kėshtu me radhė, pėr ēdo natė ndėrronte kiraetet.”[23]

Kjo i kishte mundėsuar qė tė ishte njohės i madh i kiraeteve e njėkohėsisht edhe i Kur’anit e i kuptimeve tė tij. Disa dijetarė e radhitin atė para Muxhahidit dhe nxėnėsve tė tjerė tė Ibn Abbasit pėr nga aftėsia. Katadeja ka thėnė: “Seidi ishte mė i dijshmi prej tabiinjve nė tefsir.”

Seid bin Xhubejri ishte kundėr komentimit racional tė Kur’anit. Pėr kėtė dėshmon Ibn Halekani, i cili transmeton qė njė njeri e kishte lutur Seidin t’ia shkruante komentimin e Kur’anit, pėr se ai ishte hidhėruar dhe kishte thėnė: “Mė me dėshirė do ta pranoja tė ma kėputnin krahun sesa tė bėja njė gjė tė tillė.” [24]

Ibni Kethiri pėr Seidi bin Xhubejrin pėrcjell: “Ishte prej imamėve mė tė mėdhenj tė Islamit nė Tefsir, Fikh dhe nė shkencat e tjera, dhe ishte shumė vepėrmirė.”[25]

Dijetarėt qė u morėn me shkencėn e “Ilmul Xherhi vet ta’dili-t”, janė tė mendimit se ishte i sigurt nė transmetime.

Ebul Kasim et-Taberiu ka thėnė: “Ky ėshtė i sigurt, imam dhe autoritet i pakontestueshėm”, kurse Ibni Hibbani ka thėnė: “Ishte njė njeri i devotshėm, me vlera tė rralla, dhe nga ai transmetuan tė gjithė imamėt e 6 librave (tė hadithit).”[26]

Ka thėnė Husajfi: “Nė mesin e tabiinjve mė i dijshmi nė ēėshtjet e shkurorėzimit ishte Seid bin Musejjebi; nė dispozitat e Haxhit ishte Atai; rreth dispozitave tė Hallallit dhe Haramit shquhej Tavusi, ndėrsa nė tefsir Muxhahid bin Xheberi, kurse Seid bin Xhubejri i zotėronte tė gjitha kėto dije dhe ishte mė i dijshmi ndėr ta.”[27]

Ali ibn el-Medenij ka thėnė: “Nuk ka nė mesin e nxėnėsve tė Ibn Abbasit mė tė dijshėm sesa Seid bin Xhebejri. I thanė: As Tavusi? Ai u pėrgjigj: As Tavusi e askush tjetėr nuk mund tė krahasohet me tė.”

Sufjan eth-Thevriu ka thėnė: “Merreni Tefsirin nga 4 veta, nga Seid bin Xhubejri, Muxhahidi, Ikrimja dhe Dahaku.”

Nė vitin 95 hixhri, gjeti vdekjen nga dora e Haxhaxhit, meqenėse ky i qe bashkuar Ibn Esh’athit gjatė njė kryengritjeje kudėr Haxhaxhit. Atėbotė kishte mė pak se 50 vjet.

Biografėt kanė shėnuar edhe dialogun e tij tė fundit me Haxhaxhin, gjė qė dėshmon se Seidi vėrtet ishte njė dijetar guximtar e sypatrembur, kur e tha haptazi fjalėn e drejtė para njė tirani mizor.

Kur Haxhaxhi e kishte pyetur Seidin se ē’mendonte ai pėr tė , Seidi i paskėsh thėnė: “Ti e njeh mė mirė veten.” Kur Haxhaxhi megjithatė insistoi tė dinte mendimin e Seidit pėr tė, ai i tha: “Kjo do tė tė dėshpėrojė e nuk do tė tė gėzojė.” Haxhaxhi edhe mė me ngulm dėshironte tė dinte mendimin e Seidit pėr tė, e Seidi ia ktheu: “Ajo qė di unė pėr ty, ėshtė se ti je duke vepruar nė kundėrshtim me Librin e Allahut. Dėshiron tė futėsh tmerr nė zemrat e njerėzve e kjo do tė tė shpjenė nė shkatėrrim dhe pėrfundimisht nė zjarr.”

I mllefosur nga kjo pėrgjigje, Haxhaxhi iu kėrcėnua: “Pėr Zotin, unė do tė tė vras.” Seidi ia ktheu: “Ti po ma shkatėrron dynjanė time, por unė do tė ta shkatėrroj Ahiretin tėnd.” Haxhaxhi, i tėrbuar, ia ktheu: “Zgjidh cilėn vdekje dėshiron”, por Seidi me gjakftohtėsi ia ktheu: “Jo, veēse zgjidhe ti pėr vete, o Haxhaxh, se, pėr Allahun, me atė qė ti tė mė vrasėsh mua, po me atė do tė tė vrasė ty Allahu nė Ahiret.”

Para se t’ia pritnin kokėn me shpatė, Seidi u kthye nga Kibla duke lexuar ajetin kuranor: “Unė me veten time i drejtohem Atij qė krijoi qiejt e Tokėn, larg besimeve tė tjera; unė nuk jam prej atyre qė i bėjnė shok (Allahut), (El-En’am, 79).

Haxhaxhi, nga inati, urdhėroi xhelatėt qė t’ia kthenin kokėn nė anėn e kundėrt tė Kiblės, kurse Seidi tha: “Tė Allahut janė edhe (anėt nga) lindja edhe perėndimi, dhe ngado qė tė ktheheni, aty ėshtė ana e All-llahut. Vėrtet, Allahu ėshtė i gjerė (nė bujari) e i dijshėm.” (El-Bekare, 115).

Atėherė Haxhaxhi, i tėrbuar si njė bishė, i urdhėroi xhelatėt ta shtrinin Seidin me fytyrė pėrtokė, e Seidi lexoi: “Prej asaj (Tokės) Ne ju krijuam, e juve do t'ju kthejmė pėrsėri nė tė, e prej saj do t'ju nxjerrim edhe njė herė.”. (Ta-Ha, 55). Pastaj ngriti pak supet dhe u lut: “O Allah, mos ia mundėso Haxhaxhit tė mbysė dikė tjetėr pas meje!”.

Dhe vėrtet pesėmbėdhjetė ditė pas vrasjes sė Seidit, ethet e vdekjes e kishin kapluar Haxhaxhin. Shpeshherė i binte tė fikėt dhe, kur pėrmendej, i tmerruar nga halucinacionet bėrtiste: “Ja ku ėshtė Seid bin Xhubejri, dėshiron tė mė ngulfatė, largomani prej meje!.”

Allahu e mėshiroftė Seid bin Xhebejrin, prijėsin e dijetarėve nė mesin e tabiinjve, dėshmorin qė ra pėr idealet mė tė shtrenjta islame.

Ahmed ibn Hanbeli dhe Amr bin Mejmuni, pas vdekjes sė tij, kanė thėnė: “E mbytėn Seid bin Xhebejrin, sa kohė qė nė tokė nuk kishte njeri qė tė mos kishte nevojė pėr dijen e tij.”

 

3. Ikrime el Berberi

Ky ėshtė Ebu Abdullah, Ikrime el Berberi el Medeni, shėrbėtori dhe shoqėruesi i Ibn Abbasit. Me prejardhje ėshtė nga Berberi i krahinave tė Marokut. Ishte ndėr tabiinjtė e zgjedhur dhe ndėr mufesirėt mė tė mėdhenj. Ishte dijetar i madh. Transmetoi shumė nga Ibn Abbasi, nga Ali ibn Ebi Talibi, nga Ebu Hurejra dhe tė tjerė.

Udhėtoi pothuaj nė tė gjitha provincat islame, si nė Afrikėn Veriore, Sham, Irak, Horasan etj, duke shpėrndarė diturinė e tij, meqenėse kishte arritur pozitė dhe gradė tė lartė, veēanėrisht nė Tefsir.

Habib bin Ebi Thabit ka thėnė: “Nė konakun tim u tubuan 5 veta. Ndenjje mė madhėshtore nuk kam pasur kurrė mė parė, e ata tė pesė ishin: Atai, Tavusi, Seid bin Xhubejri, Ikrimja dhe Muxhahidi. Dy prej tyre, Muxhahidi dhe Seidi, e pyesnin Ikrimen rreth tefsirit. Nuk kishte pyetje qė e pyesnin rreth ndonjė ajeti e ai tė mos u pėrgjigjej. Kur pyetjet e tyre shteruan, Ikrimja filloi t’u dėftonte: Ky ajet ka zbritur pėr kėtė, ky pėr kėtė etj.…”[28]

Se ai kishte autoritet tė madh nė mesin e dijetarėve, dėshmojnė edhe kėto thėnie tė dijetarėve: Thotė Xhabir bin Zejdi: ”Ikrimja ėshtė mė i dijshmi ndėr njerėz”, kurse Imam Shafiiu: “S’ka mbetur njeri mė i dijshėm pėr Librin e Allahut se Ikrimja”.

Ibn Haxheri transmeton se Ikrimja nė disa raste i sqaronte edhe vetė Ibn Abbasit disa paqartėsi rreth ndonjė ajeti kuranor. Transmeton Davud bin Ebi Hind nga Ikrimja tė ketė thėnė: Ibn Abbasi e lexoi ajetin 164 tė kaptinės El-A’raf:

“Dhe kur njė grup prej tyre thanė: “Pėrse kėshilloni njė popull qė Allahu do ta shkatėrrojė ose dėnojė me njė dėnim tė ashpėr?” Thanė (kėshilluesit): “Arsyetimi para Zotit tuaj dhe me shpresė qė t'ju largohen gabimeve”.

dhe tha: Ende nuk e kam tė qartė a shpėtuan ai popull apo u shkatėrruan, e unė fillova t’ia sqaroja dalėngadalė derisa iu bė e qartė se ky popull kishte shpėtuar. Si shpėrblim pėr kėtė sqarim qė i bėra atij, thotė Ikrimja, ai mė dhuroi njė bylyzyk”.[29]

Pavarėsisht nga kėto lavdata tė njerėzve dhe tė dijetarėve pėr Ikrimen, megjithatė disa kanė shprehur rezerva nėse ėshtė i sigurt nė transmetime apo jo; disa kanė thėnė se ėshtė i sigurt e disa tė tjerė se nuk ėshtė i sigurt.

Ata qė e kritikojnė, thonė se Ikrimja gjoja kishte pohuar se dinte pėr ēdo gjė nė Kur’an. Njerėzit madje edhe kishin filluar tė shpifnin kundėr tij se ky gjoja kishte trilluar edhe fjalė tė paqena nga Ibn Abbasi nė Tefsir. Megjithatė, fjala e fundit e dijetarėve nė kėtė rast ėshtė se nė Ikrimen mund tė mbėshteten lirisht tė gjithė dijetarėt, sepse ishte njeri i drejtė, i sigurt dhe besnik. Akuzat nė adresė tė tij janė plotėsisht tė pabaza. Mjafton tė cekim fjalėt e Buhariut nė kėtė kontekst, kur thotė: “Nuk ka prej nesh, qė fjalėt e Ikrimes tė mos i konsiderojė si argument.” Prej tij hadithe dhe transmetime pėrveē Buhariut kanė marrė edhe Muslimi, Ebu Davudi e tė tjerė.

Nė njė rast edhe vetė Ikrimja e kishte mbrojtur veten nga kėto akuza, duke thėnė: “Po dėgjoj se njerėzit po shpifin ndaj meje pas shpine. Nėse janė tė sinqertė pėr ato qė thonė, pėrse nuk po mė pėrgėnjeshtrojnė para sysh?”

Transmetohet nga Othman bin Hakimi tė ketė thėnė: “Isha ulur me Ebi Emame Sehl bin Hanif, kur erdhi Ikrimja dhe i tha: “O Eba Emame. Tė pėrbej nė Allahun, a e ke dėgjuar Ibn Abbasin tė ketė thėnė: Atė qė ju rrėfen Ikrimja nga unė, besojeni, sepse ai nuk gėnjen (shpif) ndaj meje.” Atėherė Ebu Emamja, pa hezitim, i tha: Po, e kam dėgjuar.”[30]

Merveziu thotė: “Dijetarėt janė kompaktė nė mendimin se me transmetimet nė hadith nga Ikrimja mund tė argumentohet”, kurse Ibn Kethiri ka thėnė: “Kur vdiq Ikrimja, po atė ditė vdiq edhe Kethir Izzeh, dhe derisa xhenazet e tyre barteshin pėr nė varreza, njerėzit tė pikėlluar thonin: Vdiq mė i dijshmi prej njerėzve nė Fikh (Ikrime), dhe poeti mė i madh (Kethir Izzeh).”

Vdiq nė vitin 104 sipas hixhretit.

 

4. Ata’ė bin Ebi Rebah

Ky ėshtė Ebu Muhamed Ata’ė bin Ebi Rebah el Mekki. U lind nė vitin 27 sipas hixhretit dhe konsiderohet njėri prej tabiinjve mė tė mėdhenj.

Atai ishte i zi, i ēalė, i verbėr nė njėrin sy dhe mė vonė u verbua tėrėsisht. Megjithatė, tė gjitha kėto mangėsi fizike Atain nuk e penguan aspak qė tė ishte ndėr njerėzit mė tė dashur e mė tė respektuar nė kohėn e tij.

Gjatė kohės sa ishte shėrbėtor, kohėn e tij e ndante nė tri pjesė: njė pėr zotėrinė e tij, tė dytėn pėr obligimet ndaj Allahut, kurse pjesėn e tretė e shfrytėzonte pėr t’u pajisur me dituri, derisa arriti nė majėn e saj, saqė njerėzit e kohės kishin nevojė pėr diturinė e tij nė ēėshtjet e fesė. Kur zotėria i tij pa pėrkushtimin e madh tė Atait ndaj diturisė, e liroi pėr hir tė Allahut, kėshtu qė Atai u vendos menjėherė nė njė shtėpizė tė vogėl rrėzė Qabesė. Kohėn mė tė madhe e kalonte nė oborrin e Shtėpisė sė Shenjtė, saqė shpeshherė e zinte gjumi pranė saj.

Transmetoi nga shumica e ashabėve tė Pejgamberit a.s., dhe prej tyre nė radhė tė parė nga Ibn Abbasi, tė cilin e shoqėronte si njė hije e pandashme; pastaj nga Ibn Omeri, Abdullah ibn Amr ibnul Asi, Ebu Hurejra, Aishja etj.

Atai ka pohuar vetė se ka takuar mbi 200 ashabė tė Resulullahut s.a.v.s. Ishte dijetar i madh i kohės sė vet dhe njėri ndėr fekihėt mė tė famshėm tė Mekės.

Taberaniu tregon e thotė se nė Mekė, Ibni Abbasi mbante rregullisht ligjėratat e tij, kurse pas vdekjes sė tij, kėto ligjėrata i mbante Atai.

Ibni Abbasi shpeshherė u drejtohej banorėve tė Mekės me fjalėt: “Pėrse tuboheni rreth meje, o popull i Mekės, kur nė mesin tuaj keni Atain.”

Ebu Hanifja pėr tė ka thėnė: “Prej atyre qė kam takuar, nuk kam parė njeri mė tė mirė se Atain”, kurse gjatė kohės sė haxhit, njė njeri thėrriste me zė: “Askush tė mos u japė fetva njerėzve pėrveē Atait.”[31]

Edhe pse transmetimet nė tefsir nga Atai nuk janė aq shumė, siē janė ato tė shokėve tė tij, megjithatė kjo aspak nuk e zbeh pozitėn e tij tė lartė dhe autoritetin e pakontestueshėm qė gėzon nė mesin e dijetarėve islamė. Vėrtet ishte imam i drejtė, besnik, i sigurt nė transmetime dhe i devotshėm.

Fakti se ka mė pak transmetime nė tefsir se tė tjerėt, ėshtė pasojė se ai nuk parapėlqente tė zgjerohej nė ndonjė ēėshtje pėr tė dhėnė mendimin e tij personal. Madje nė lidhje me kėtė, Abdulaziz bin Refiu tregon: “Atai ėshtė pyetur rreth njė ēėshtjeje dhe ka thėnė: “Nuk e di”. Atėherė i ėshtė thėnė atij: A nuk do tė japėsh tė paktėn mendimin tėnd rreth saj, e ai ishte pėrgjigjur: “Turpėrohem nga Allahu tė veprohet nė tokė me mendimin tim.”[32]

Atai, Allahu e mėshiroftė, vdiq nė vitin 114 pas hixhretit.

 

5. Tavuus bin Kejsan el Jemani

Ky ėshtė Abdurrahman Tavuus bin Kejsan el Jemani. Ishte prej tė parėve nga gjenerata e tabiinjve nga Jemeni. Me prejardhje ishte nga Persia. Ishte njeri shumė i dijshėm dhe punėtor. Arriti tė takonte mbi 50 ashabė tė Pejgamberit a.s. Pėr tė thuhet se mbi 40 herė e ka bėrė haxhin, vizitėn e Shtėpisė sė Shenjtė. Ishte misionar i madh islam, saqė Ibn Abbasi me njė rast ka thėnė: “Ma merr mendja se Tavusi do tė jetė njė prej banorėve tė Xhennetit.”[33]

Transmetoi hadithe dhe rivajete tė shumta nga 4 Abdullahėt (Abdullah ibn Abbasi, Abdullah ibn Mes’udi, Abdullah ibn Omeri dhe Abdullah ibn Amr ibnul Asi), por mė sė tepėrmi transmetoi nga mėsuesi i tij Abdullah ibn Abbasi, sepse mė sė shumti u shoqėrua me tė.

Prej tij transmetuan edhe tabiinjtė mė tė mėdhenj si Muxhahidi, Atai dhe tė tjerėt.

Ishte dijetar i madh, por, mbi tė gjitha, ishte i devotshėm. Vdiq nė vitin 106 hixhri.

Nga ai kanė transmetuar imamėt e 6 librave tė mėdhenj tė hadithit. Jahja bin Meini e ka llogaritur si njeri tė sigurt nė transmetime, kurse tė tjerėt kanė dėshmuar pėr drejtėsinė, besnikėrinė dhe devotshmėrinė e tij.

 

SHKOLLA E ABDULLAH IBN MES’UDIT NĖ KUFE

Ashtu siē shndriti ylli i Ibni Abbasit nė Mekė, po ashtu nė Kufė shkėlqeu njė yll tjetėr i ashabėve tė Pejgamberit a.s., e ky ishte Abdullah Ibn Mesudi, tė cilit Omeri r.a. ia kishte besuar postin e kadiut tė Kufės. Njė kohė tė gjatė ishte edhe ministėr edhe kėshilltar nė kėtė vend, kėshtu qė rreth tij u tubuan shumė njerėz dhe dijetarė. Prej ashabėve, ky kishte mė sė shumti nxėnės. Meqenėse ishte dijetar me nam nė shumė shkenca fetare dhe jo vetėm nė tefsir, ėshtė e natyrshme qė edhe nxėnėsit e tij tė kishin qenė dijetarė tė mėdhenj tė kohės sė tyre. Prej mė tė njohurve tė kėsaj shkolle, ishin: Alkame bin Kajsi, Mesruku, El Esved bin Jezidi, Murre el Hemedhani, Amir esh Sha’biu, Hasan el Basriu-dijetari i famshėm i Irakut si dhe Katade es-Sedusi. Nė vazhdim do tė njihemi shkurtimisht me biografitė e secilit prej tyre.

 

1. Alkame bin Kajs

U lind derisa ishte gjallė Pejgamberi a.s.. Transmetoi nga Omeri, Othmani, Ibni Mes’udi dhe tė tjerėt. Njihet edhe si transmetuesi mė i njohur nga Ibni Mes’udi. Shumica e dijetarėve e konsiderojnė si tė sigurt e besnik nė transmetime. Imam Ahmed ibn Hanbeli pėr tė ka thėnė: “Ėshtė dijetar i dėshmuar, i sigurt, prej njerėzve tė mirė dhe dijetarėt e 6 librave tė mėdhenj tė hadithit kanė transmetuar nga transmetimet e tij”. Vdiq nė vitin 61/62 h.[34]

 

2. Mesruk ibnul Exhda’ė bin Malik bin Ummeje el Hemedhani el Kufi

Ishte njė dijetar i devotshėm dhe shoqėrues i pandashėm i Ibni Mes’udit. Transmetoi nga tė 4 hulefai-rrashidinėt dhe tė tjerėt. Ishte imam i pakontestueshėm nė tefsir dhe nė pėrgjithėsi pėr Librin e Allahut. Shumica e dijetarėve e konsiderojnė si tė besueshėm dhe tė sigurt, nė transmetime. Ibn Meini pėr tė ka thėnė: “Ėshtė aq i besueshėm dhe i sigurt saqė nuk bėn fare tė bėhet pyetje pėr tė.”[35]

Tė gjithė dijetarėt e 6 librave tė mėdhenj tė hadithit kanė transmetuar prej transmetimeve tė tij. Vdiq nė vitin 63 h.

 

3. Esved bin Jezid bin Kajs en Nah’ij (Ebu Abdurrahman)

Ishte njėri prej dijetarėve mė tė mėdhenj tė gjeneratės sė tabiinjve dhe transmetuesi ndoshta mė i njohur i transmetimeve nga Ibni Mes’udi. Transmetoi gjithashtu edhe nga Ebu Bekri, nga Omeri, nga Aliu, nga Hudhejfja nga Bilalli e tė tjerė. Tė gjithė dijetarėt e konsiderojnė si tė besueshėm dhe tė sigurt nė transmetime. Prej tij transmetuan edhe dijetarėt e 6 librave tė hadithit. Ibn Hibbani pėr tė ka thėnė: “Ishte njė jurist dhe dijetar i devotshėm.”[36]

Ishte prej atyre qė agjėronin agjėrimin e kohės (njė ditė po njė ditė jo), saqė nga agjėrimi kishte humbur edhe njėrin sy.Vdiq nė Kufė. Pėr vitin e vdekjes biografėt kanė mėdyshje nėse ishte viti 74 ose 75 h.

 

4. Murre el Hemdani

Ky ėshtė Ebu Ismail Murre bin Sherahil el Hemdani el Kufij. Ka qenė njė dijetar i devotshėm dhe plot mirėsi. Transmetoi nga Ebu Bekri, Omeri Ubejj bin Ka’bi dhe natyrisht nga Abdullah Ibn Mes’udi. Prej tij transmetuan Sha’biu dhe tė tjerėt. Nga shumica e dijetarėve konsiderohet i besueshėm dhe i sigurt nė transmetime, dhe mu pėr kėtė shkak dijetarėt e 6 librave tė mėdhenj tė Hadithit, janė mbėshtetur edhe nė tė. Harith el Ganevij pėr tė ka thėnė: “Murre el Hemdani bėnte aq shumė sexhde, saqė dheu kishte filluar t’ia hante fytyrėn; ai pėr ēdo ditė falte nga 600 rekate namaz.”[37] Vdiq nė vitin 76 h.

 

5. Amir Esh Sha’bij

Ky ėshtė Ebu Amr Amir bin Sherahil esh Sha’bij el Humejri el Kufi. Ishte prej mė tė mėdhenjve nė dije nga gjenerata e tabiinjve. Ishte edhe kadi i Kufės. Transmetoi nga Omeri, Aliu dhe Ibni Mes’udi, edhe pse nuk i kishte dėgjuar drejtpėrdrejt, ashtu siē transmetoi edhe nga Ebu Hurejra, Aishja, Ibn Abbasi dhe Ebi Musa El-Esh’ariu.

Vetė Sha’biu thotė: “Kam arritur 500 prej ashabėve tė Pejgamberit a.s.”

Ishte fekih, poet, mufessir, dhe tė gjithė dijetarėt pėr tė dėshmojnė se ishte i besueshėm, i sigurt dhe besnik gjatė transmetimeve. Jepte fetva edhe nė praninė e ashabėve tė Pejgamberit a.s.. Megjithė dijen aq tė madhe, ai asnjėherė nuk i lejoi vetes tė jepte ndonjė komentim personal pėr ndonjė ajet tė Librit tė Allahut. Ndėr tė tjera, Sha’biu thotė: “Pėr tri gjėra kurrė nuk do ta shpreh mendimin tim personal: pėr Kur’anin, pėr shpirtin dhe pėr mendimin e lirė (nė tefsir).”[38]

Nė tefsirin e Kurtubiut nė lidhje me kėtė personalitet tė madh tė tefsirit, hasim edhe kėtė konstatim tė Ibn Atijes: “Ishin disa dijetarė tė mėdhenj e tė ditur, si Seid bin Musejjebi dhe Amir esh-Sha’biu, qė megjithė dijen e madhe ndaj tė tjerėve pėr Librin e Allahut, ndaleshin nga komentimi i lirė, vetėm nga modestia dhe devotshmėria e tyre.”[39]

Ai nė kohėn e tij merrej me kritikė ndaj mufesirėve tė kohės, dhe nuk ngurronte tė kritikonte drejtimet e disa dijetarėve nė tefsir. Vdiq nė vitin 109 sipas hixhretit.

 

6. Hasan el Basriu

Ky ėshtė Ebu Seid el Hasen bin Ebil Hasen el Basrij. U lind nė vitin e dytė tė sundimit tė Omerit r.a.. U rrit dhe u edukua nė njė ambient fetar e tė devotshėm, nė shtėpinė e nėnės sė besimtarėve, Ummu Seleme, nė njė atmosferė ku ende rrezatonte freskia, aroma dhe shkėlqimi i pejgamberisė. Tėrė kėto privilegje i mundėsuan Hasanit tė vogėl tė trashėgonte tė gjitha kėto tipare e cilėsi. Ishte dijetar i madh i kohės sė vet, ligjėrues i mrekullueshėm, kėshillues i njerėzve dhe mufesir i patejkalueshėm i kohės sė tij. Transmetoi nga Aliu, nga Ibn Omeri, Enesi, Abdullah Ibn Abbasi, Abdullah Ibn Mes’udi, si dhe nga shumė ashabė e tabiinj tė tjerė.

Ibni Sa’di pėr tė ka thėnė: “Ka qenė besnik dhe i sigurt nė transmetime, dijetar i madh, gjuhėtar i pashoq, por mbi tė gjitha shumė i devotshėm, saqė pėr tė ėshtė thėnė se ėshtė zotėria i tė gjithė tabiinjve”.

Duke folur pėr virtytet dhe kėshillimet e tij tė zjarrta qė u jepte banorėve tė Basrės, Halid bin Safvani thotė: “Hasani ėshtė njeri tek i cili ėshtė njėsoj ajo qė e ka brenda dhe ajo qė e tregon haptazi, dhe nuk ka dallim prej asaj qė e ka nė gjuhė nga ajo qė e vepron. Kur prej tė tjerėve kėrkon tė bėjnė punė tė mira, sė pari fillon prej vetes, e kur kėrkon qė tė mos bėhen punė tė kėqija, i pari ėshtė qė e lė atė punė. Ėshtė i pavarur prej njerėzve dhe nuk lakmon atė qė kanė ata, kurse tė tjerėt i drejtohen atij dhe kėrkojnė atė qė ai e ka (dijen).”[40]

Ka thėnė Bekr el Muzeni: “Ai qė dėshiron t’i kėnaqet syri dhe zemra duke shikuar dijetarin mė tė dijshėm qė kemi arritur ne, le ta shikojė Hasanin, sepse ne nuk kemi arritur dijetar mė tė dijshėm se atė.”[41]

Hadithet e transmetuara prej tij, janė tė radhitura nė tė 6 librat e mėdhenj tė Hadithit.

Vdiq nė vitin 110 sipas hixhretit, nė moshėn 88 vjeē.

 

7. Katade bin Deameh es Sedusi

Ofiqi i tij ėshtė Ebul Hitab el Ekmeh. Me prejardhje ėshtė arab. Ishte banor i Basrės dhe transmetoi nga Ibni Mes’udi, ashtu siē transmetoi edhe nga Enes bin Maliku, Ebu Tufejli, Ibni Sirini, Ikrimja, Atai etj.

Ishte shumė i fortė nė nxėnien pėrmendsh (kishte memorie tė hatashme tė nxėnies pėrmendsh), ishte poet i madh, njohės i mirė i traditės dhe i historisė sė arabėve dhe njohės i shkėlqyeshėm i gjuhės sė pastėr arabe. Veē kėtyre, ishte pinjoll i vėrtetė i tefsirit dhe i shkencave tė tjera. Pėr aftėsitė e tij memorizuese kanė dėshmuar dijetarėt mė tė mėdhenj si Ahmed ibn Hanbeli, Ibni Sirini etj.

Dijetarėt e 6 librave tė mėdhenj, fjalėt e Katades i konsiderojnė si argumente tė pakontestueshme. Vdiq nė vitin 117 hixhrij, nė moshėn 56 vjeē.

 

SHKOLLA E UBEJJ BIN KA’BIT NĖ MEDINĖ

Nė Medinėn e ndritshme, vendi i hixhretit tė Pejgamberit a.s., mėsues i tabiinjve nė shkencėn e tefsirit ishte Ubejj bin Ka’bi.

Prej nxėnėsve mė tė njohur tė kėsaj shkolle do tė veēonim: Ebul Alijeh, Muhammed bin Ka’b el Kuredhi dhe Zejd bin Eslem.

 

1. Ebu-l-Alijeh

Ky ėshtė Ebu-l Alijeh Refi’ė bin Mehran er-Rrijahi. Ishte transmetuesi mė i madh nga Ubejj bin Ka’bi, pastaj transmetoi edhe nga Aliu r.a., nga Ibn Abbasi, nga Ibn Mes’udi etj., kurse prej tij mė sė shumti ka transmetuar Rebi’ė bin Enesi.

Nga ana e dijetarėve si Ibn Meini, Ebu Zer’ah dhe Ebu Hatimi, ai konsiderohet autoritet i pakontestueshėm, dhe shumica prej tyre dėshmojnė pėr dijen dhe vlerėn e tij tė lartė. Ibn Ebu Davudi pėr tė ka thėnė: “Pas ashabėve, nuk ka njeri mė tė dijshėm nė lidhje me kiraetet sesa Ebu-l Alijeh.” [42] Dijetarėt e 6 librave tė mėdhenj tė Hadithit, kanė transmetuar hadithe prej tij. Vdiq nė vitin 90 hixhri.

 

2. Muhammed bin Ka’b el Kuredhi

Ky ėshtė Ebu Hamza Muhammed bin Ka’b bin Selim bin Esed el Kuredhi. Transmetoi prej Aliut, Ibn Mes’udit, Ibn Abbasit dhe natyrisht mė sė shumti prej Ubejj bin Ka’bit.

Ndėr dijetarėt u afirmua si njeri shumė i sigurt, i drejtė dhe besnik nė transmetime. Ishte njohės i madh i hadithit, por mbi tė gjitha dijetar i vėrtetė nė sqarimin e Librit tė Allahut.

Ibn Avni pėr tė ka thėnė: “Nuk kam parė njeri mė tė dijshėm nė komentimin e Librit tė Allahut sesa Kuredhiun”[43], kurse Ibni Hibbani thotė: “Ishte prej dijetarėve mė autoritativ tė Medinės” Ėshtė i pranishėm edhe nė 6 librat e mėdhenj tė Hadithit.

Vdiq nė vitin 118 hixhrij.

 

3. Zejd bin Eslem

Ky ėshtė Zejd bin Eslem el Adevij el Medenij, njėri ndėr dijetarėt mė tė mėdhenj tė gjeneratės sė tabiinjve nė lėmin e tefsirit. Dijetarėt si Ahmed Ibn Hanbeli, Ebu Zer’ah Ebu Hatimi dhe Nesaiu pėr tė kanė thėnė se ishte dijetar i madh dhe autoritativ, i sigurt dhe i besueshėm nė transmetime. Ishte njė det i vėrtet i dijes dhe ishte ndėr ata tė paktė qė kishin guxim ta komentonin Kur’anin edhe sipas mendimit tė tij dhe aspak nuk shqetėsohej pėr kėtė. Megjithėkėtė, dijetarėt nuk kanė transmetuar qė tė ketė qenė ideator i ndonjė mendimi tė humbur, sepse Allahu xh.sh. i kishte dhėnė dije aq tė madhe, saqė shpeshherė e komentonte Kur’anin sipas ixhtihadit tė tij personal. Tė gjithė dijetarėt bashkėkohanikė tė tij kanė dėshmuar pėr dijen e tij tė madhe nė shkencėn e tefsirit.

Prej tij mėsimet nė tefsir i morėn shumė dijetarė, ndėr tė cilėt mė tė njohurit janė: I biri i tij, Abdurrahmani, dhe Malik bin Enesi. Vdiq nė vitin 136 sipas hixhretit.

*                  *               *

Kėta ishin pėrfaqėsuesit mė tė denjė tė shkollave tė tefsirit tė gjeneratės sė tabiinjve nė Mekė, Kufė dhe nė Medinė. Megjithatė, kishte edhe shkolla tė tjera tė tefsirit nėpėr provincat e tjera islame si ajo e Jemenit, Shamit, Egjiptit,[44] tė cilat dijetarėt i pėrmendin mė pak. Ne kėtu do tė pėrmendim shkurtimisht edhe kėto shkolla tė tefsirit dhe pėrfaqėsuesit e tyre

 

SHKOLLA E TEFSIRIT NĖ SHAM

Mėsues tė kėsaj shkolle tė tefsirit ishin Ebu Derdaja dhe Temim bin Evs ed Dariu r.a. Prej kėsaj shkolle dolėn mufesirė tė famshėm si:

1. Abdurrahman bin Ganem el Esh’ariu, tė cilin Omeri r.a. e dėrgoi nė Sham qė t’u mėsonte Kur’anin dhe Synetin njerėzve tė Shamit. Ishte autoritet i pakontestueshėm. Vdiq nė vitin 78 hixhri.

 

2. Omer ibn Abdulaziz, halifja i devotshėm i Emevinjve. Prej shumėkujt konsiderohet si halifi i pestė prej grupit tė quajtur “Rrashidin”, d.m.th. emri i tij shpeshherė pėrmendet krahas Ebu Bekrit, Omerit, Othmanit dhe Aliut r.a. Atė shpeshherė e krahasonin me Omer ibnul Hatabin-sa i pėrket drejtėsisė, me Hasan el Basriun-sa i pėrket devotshmėrisė dhe me Zuheriun-nė dije. Vdiq nė vitin 101 pas hixhretit.

 

3. Rexha’ė bin Hajvete el Kindi, i pari i Shamit nė aspektin e dijes. Ishte i besueshėm dhe i sigurt nė transmetime ndėr dijetarėt. Vdiq nė vitin 113 h.

 

4. Ka’b el Ahbari

Ky ėshtė Ka’b bin Mani’ė el Humejri. Para se ta pranonte Islamin, ishte njėr ndėr dijetarėt mė tė mėdhenj tė hebrenjve. Islamin e pranoi nė kohėn e sundimit tė Omer el Farukut.

Mori pjesė nė luftėrat vendimtare kundėr romakėve. Historianėt tregojnė se ishte dijetar i madh, i urtė dhe mendjehollė. Ebu Derdaja pėr tė ka thėnė: “Vėrtet tek Ibn Humejri (d.m.th. Ka’b el Ahbari) ka potencial tė madh tė diturisė”[45], kurse Muaviu r.a. pėr tė ka thėnė: “Ebu Derdaja ėshtė njėri prej tė urtėve (menēurve), po ashtu edhe Amr ibnul Asi, kurse Ka’b el Ahbari ėshtė prej dijetarėve, dija e tė cilit ėshtė sikurse frutat, tė cilat nuk po arrijmė t’i vjelim sa duhet”. [46]

Kishte njohuri tė thella pėr librat e tjerė tė shenjtė. Xhumhuri-shumica dėrrmuese e dijetarėve islamė, Ka’bin e konsiderojnė si tė sigurt dhe tė besueshėm nė transmetime, ani pse disa mundohen ta njollosin personalitetin e tij tė pastėr, pėr gjoja trillimin e disa israiliateve.

 

SHKOLLA E TEFSIRIT NĖ EGJIPT

Mėsuesi i kėsaj shkolle ishte ashabi i famshėm Amr ibnul Asi. Nga kjo shkollė dolėn dijetarė tė mėdhenj si:

1. Jezid bin Ebi Habib el Ezdi, qė ishte prej dijetarėve mė tė mėdhenj tė Egjiptit. Lejth bin Sa’di pėr tė ka thėnė: “Ishte dijetari dhe prijėsi ynė”. Me prejardhje ishte nga krahina e Berberit nė Afrikėn Veriore. Vdiq nė vitin 128 h.

2. Merthed bin Abdullah el Jezeni. Transmetoi nga Ebu Ejub el-Ensariu, Ukbe bin Amir, Amr ibnul Asi etj. Vdiq nė vitin 90 h.

 

SHKOLLA E TEFSIRIT NĖ JEMEN

Nga kjo shkollė, tė cilėn e udhėhoqėn dy ashabė tė tjerė tė famshėm, Muadh bin Xhebeli dhe Ebu Musa El-Esh’ariu, dolėn: Tavuus bin Kejsani.[47] dhe Vehb bin Munebbeh Es San’ani, i cili ishte i sigurt dhe besnik nė transmetime. Ėshtė i njohur pėr disa transmetime nga Ehli Kitabėt, meqenėse para se ta pranonte Islamin, ishte rabin hebre. Pėr kėtė arsye disa dijetarė e akuzojnė se kishte rėnė nėn ndikimin e tyre, por kjo nuk qėndron. Ai ishte njė njeri shumė i devotshėm, saqė transmetohet nga Muthenna bin Sabah se Vehb bin Munebbehu pėr 20 vjet rresht, namazin e sabahut e kishte falur me abdest tė jacisė.[48] Vdiq nė vitin 114 h.

 

 



[1] Dr. Abdul Mun’im Nimr “Ilmu-t-Tefsir”, fq. 87, Kajro 1985

[2] Ibn Haxher el Askelani “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll IV, fq. 86, Delhi-Indi 1325 h.

[3] Hatib El Bagdadiu “El Kifaje fi ilmi er-rrivaje”, fq. 48. Bejrut 1993.

[4] Dr. Xhemal Mustafa Abdulhamid en-Nexhar“Menahixh Tefsirijje”, fq. 171,Kajro 2000. (Fusnotė e cituar nga “El-Baithul el hathith sherh Ihtisar Ulumil Hadith”, fq. 162.)

[5] Po aty, fq. 172.

[6] Transmeton Tirmidhiu edhe nė njė formė tjetėr: “Nuk do ta djegė zjarri atė musliman qė mė ka parė mua ose qė sheh atė qė mė ka parė mua”.

[7] Sahihul Buhari “Kreu mbi vlerėn e ashabėve” kapitulli I.

[8] Shih Ibn Tejmije “Mukaddime fi Usuli-t-Tefsir”, fq. 28, Damask 1988.

[9] “Menahixh Tefsirijje”, fq. 179.

[10] Ibn Kethir “Tefsirul Kur’anil adhim”, vėll. I, fq. 5, Kuvejt 1998.

[11] Dr. Hasen Junis Hasen Abidu “Dirasat ve mebahith fi tarihi-t-tefsir ve menahixhi-l-mufessirin”, fq. 54, Kajro 1992

[12] Dr. Xhum’ah Ali Abdulkadir “Zadu-rr-Rragibin fi menahixh el mufessirin” fq. 33, Kajro 1986

[13] Nė lidhje me shfaqjen e shkrimeve tė para nga tefsiri shohim se me urdhrin e halifes Omer ibn Abdulaziz nė vitin 100 h. filloi edhe tubimi i haditheve dhe shkruarja e tyre; ndėr to ishin edhe hadithet qė kishin tė bėnin me tefsir. Pastaj pasoi faza e dytė e ndarjes sė veēantė tė tefsirit nga hadithi… Shih: Dr. Muhammed Sejjid Xhibril “Med’hal ila menahixh el mufessirin” fq. 81, Kajro 1987.

[14] Dr. Abdullah Shehate “Ulumu-t-Tefsir” fq. 17, Kajro 2001.

[15] Po aty fq. 17.

[16] Mennaul Kattan “Mebahith fi Ulumil Kur’an” fq. 348, Kajro, 1995.

[17] Dr. Muhammed Husejn Edh-Dhehebi “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 106, Kajro 1985.

[18] “Menahixh Tefsirijje”, fq. 177.

[19] Imam Hafidh Edh-Dhehebi “Mizanul I’tidal” vėll. III, fq. 9, Kajro 1325 h.

[20] Shih tefsirin e Taberiut, vėll 29, fq. 120

[21] “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 109.

[22] “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll IV, fq. 12.

[23] “Dirasat ve mebahith fi tarihi-t-tefsir ve menahixhi-l-mufessirin”, fq. 57; Shih edhe Ibn Halekani “Vefijatul A’ėjan” vėll I, fq. 364, Kajro 1299 h.

[24] “Et-Tefsir vel mufessirune”, vėll I, fq. 104; Shih “Vefijatul A’ėjan” vėll. I, fq. 365.

[25] Ibni Kethir, “El Bidaje ven Nihaje”, 9/106

[26] “Dirasat ve mebahith fi tarihi-t-tefsir ve menahixhi-l-mufessirin”, fq. 57

[27] “Vefijatul A’ėjan”, vėll. I, fq. 365.

[28] Ibn Kethir “El Bidaje ve-n-Nihaje”, 9/275

[29] “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll VII, fq. 270.

[30] “Et-Tefsir vel mufessirune”, vėll. I fq. 111.

[31] http://www.islamweb.net

[32] “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 115.

[33] Muhammed Abduladhim ez-Zerkani “Menahilul Irfan fi Ulumil Kur’an”, vėll. I, fq. 488, Kajro 1980.

[34] “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll. VII, fq. 278.

[35] “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 122

[36] “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll. VII, fq. 342.

[37] “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 123.

[38] Shih parathėnien e tefsirit tė Ibn Xherir et-Taberiut, vėll. I, fq. 28

[39] Shih parathėnien e tefsirit tė Kurtubiut, vėll. I, fq. 34.

[40] Abdurrahman Re’fet el Basha “Fragmente nga jeta e tabiinjve” fq. 66.

[41] “Tehdhibu-t-Tehdhib”, vėll. VII, fq. 268.

[42] “Et-Tefsir vel mufessirune” vėll. I, fq. 117.

[43] Safijju-d-din el Hazrexhi “Hulasatu Tehdhibul Kemal”, fq. 205. Kajro 1322 h.

[44] Shėnimet pėr kėto shkolla tė tefsirit i kemi marrė nga faqja elektronike: http://www.islamweb.net

[45] Dr. Muhammed Husejn edh-Dhehebi “El Israilijat fi-t-tefsiri vel hadithi”, fq. 77, Kajro, 1986.

[46] “Tehdhibu-t-tehdhib”, pjesa 8, fq. 440.

[47] Ky njihet me shume si nxėnės i Ibn Abbasit meqė shpeshherė shkonte nė Mekė pėr tė marrė mėsime prej tij, por ishte edhe nxėnės i dy ashabėve tė lartėpėrmendur.

[48] “El Israilijat fi-t-tefsiri vel hadithi”, fq. 86.